Vlado Paulausko kūryba

Vladas Paulauskas parašė ir išleido apie 40 muzikos kūrinių, paskelbė muzikos straipsnių, koncertų recenzijų, atsiminimų.

Vargoninkaudamas bei vadovaudamas chorams Vladas Paulauskas juto originalių lietuviškų kūrinių stoką. Jis bandė šią spragą užtaisyti, kurdamas solo dainas, taip pat duetams, chorams skirtas dainas, harmonizuodamas lietuvių liaudies dainas. Sukūrė dainų ir virš 20 giesmių chorams bei stambesnių vokalinių kūrinių. Minėtina pagal J. N. Kaminsko libretą sukurta operetė „Kaminkrėtys ir malūnininkas“ (1919), kuri 1920-1925 m. parodyta Panevėžio žiūrovams net 26 kartus melodrama “Birutė“ (apie 1920), kurios vienintelis išlikęs fragmentas „Daina apie paukštytę“, kantatos „Cantantibus organis“ (Šv. Cecilijos dienai) mišriam chorui ir vargonams / fortepijonui bei „Žalgirio mūšis“ tenorui ir mišriam chorui a cappella arba su pučiamųjų orkestru.

1922 m. vykusiame Mažosios Lietuvos chorų konkurse labai palankiai buvo įvertintas Vlado Paulausko patriotinis kūrinys „Žalgirio mūšis“, parašytas pagal P. Vaičaičio žodžius. Šis kūrinys buvo įtrauktas į pirmosios Panevėžio dainų šventės (1924) repertuarą ir, autoriui diriguojant, publikos buvo sutiktas ovacijomis. Šis kūrinys taip pat buvo atliktas I-ojoje Lietuvos dainų šventėje.

Kompozitorius kūrė ne tik solo ir choro dainas, romansus, aranžuotes chorams, pjeses fortepijonui. Nemažai kūrinių išleido savo asmeninėmis lėšomis.

Sovietmečiu jo kūryba buvo visai neskelbiama ir pamiršta. Priežastis – 1941 metais V. Paulauskas sukūrė antikomunistinį maršą chorui „Laisvas lietuvis“, dėl to buvo keleriems metams represuotas. Sakralinė V. Paulausko muzika sovietmečiu nebuvo plačiau atliekama. Populiariausios jo dainos „Jūreivių maršas“, „Leiskit į tėvynę“, „Miškų gėlė“, „Nesek sau rožės prie kasų“ ir Kalėdų giesmė „Džiaukis, žmonija".

Populiarusis duetas „Nesek sau rožės prie kasų“ net apipintas legenda, kurią vėliau pats V. Paulauskas publikavo žurnale „Mokslo dienos“ (1937). 1915 metais, traukdamasis nuo I-ojo pasaulinio karo pavojų, Maironis kurį laiką gyveno Panevėžyje, pas šv. Petro ir Povilo bažnyčios kleboną Juozą Stakauską. Užėjęs sykį į špitolę, kur repetavo Paulausko choras, Maironis choristų būryje pamatė merginą, įsisegusią į plaukus raudoną rožę. Tai suvirpino poeto širdį. Jis tuoj pat parašė eilėraštį ir perduodamas jį Paulauskui, paprašė jo sukurti šiam eilėraščiui muziką. Vladas Paulauskas, pagautas įkvėpimo, jau sekančią dieną pakvietė Maironį paklausyti šios dainos. Maironiui patiko šis kūrinys. Mergina su raudona rože buvo Vincė Jonušaitė. Ji vėliau tapo žymia operos soliste.

V. Paulausko kūryboje – gilus patriotizmas, tėvynės tautinis žadinimas, žuvusių už Lietuvos nepriklausomybę karių šlovinimas.

 

Vlado Paulausko kūryba